Širdimi išgyventas miško grožis
Žmonijos istorija – gamtos istorijos tęsinys, gamta ir žmonių visuomenė rutuliojasi tų pačių dėsnių veikiama, – rašė J.G.Herderis.
Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Mes, lietuviai, esame gamtos – miško – tauta, todėl miškas ir šiandien mums yra savas, supratamas, artimas. Pastaraisiais metais miško terapijos koncepcija įgijo populiarumą kaip holistinis žmogaus požiūris į gerovę, pabrėžiantis atkuriamąjį psichologinį emocinį poveikį, kurį teikia buvimas gamtoje. Be pripažintų terapinių poveikių, miško terapija yra perspektyvi priemonė socialinei įtraukčiai skatinti ir socialiai atskirtoms bendruomenėms stiprinti.
Kas yra miško terapija, miško vonios?
Socialiai atskirtoms grupėms, patiriančioms neigiamą fizinį ir psichologinį poveikį dėl Covid-19 pandemijos, karo Ukrainoje ir įvairių konfliktų pasaulyje, tai veiksminga technika, padedanti ne tik suprasti įtemptas situacijas ir baisius susidūrimus, bet svarbiausia juos tinkamai priimti ir išgyventi. Pažeidžiamų grupių atstovai, tokie kaip: jaunimas, pagyvenę žmonės, ligoti asmenys, vieniši tėvai ir sveikatos priežiūros specialistai, dalydamiesi savo istorijomis įgyja savarankiškumą – jausmą, kad kontroliuoja savo gyvenimą.
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Miško terapija leidžia sąmoningai bendrauti su gamta, ugdyti ryšio ir priklausomybės jausmą bei patirti gamtos pasaulio gydomąją ir transformuojančią galią. Miškas suteikia galimybę atsipalaiduoti, atsigauti ir tobulėti asmeniškai, prisidedant prie bendros gerovės ir gyvenimo kokybės per sąmoningumo, jutiminio suvokimo ir emocinio tyrinėjimo gamtoje, pvz.: miškuose, parkuose ar žaliosiose erdvėse, – elementus. Pagrindinis miško terapijos tikslas – suteikti dalyviams galimybę vėl susilieti su gamta, įsiklausyti ne vien į gamtos slėpinius, bet ir į save patį – sumažinti stresą ir pagerinti bendrą sveikatą bei gyvybingumą. Sąmoningumo praktika gamtoje apima prisitaikymą prie vaizdų, garsų, kvapų, tekstūrų ir miško pojūčių be vertinimų ar prisirišimo. Šis įgūdis gali padėti žmonėms sumažinti stresą, pagerinti koncentraciją ir sustiprinti gilesnį ryšį su gamta, bet svarbiausia atrasti ir sukurti naujus prisitaikymo ir susitaikymo mechanizmus bendraujant socialinėje aplinkoje, stiprinti jų kūrybiškumą, atsparumą negandoms, savivertę ir integracijos lengvumą.
Ryšio su gamta atkūrimas
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti <…>
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia <…>
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų
Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų. <…>
Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;
Terpu jų kiškiai guli, krapkos vaikus peri.
Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia <…>
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo <…>
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta <…>
Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.
Sąmoningas ėjimas: dalyviai atlieka lėtus, apgalvotus ėjimo pratimus, atidžiai stebėdami aplinką,
pojūčius ir kvėpavimą. Ši praktika skatina sąmoningumą dabartyje ir ugdo ryšį su gamta bei
prisirišimą prie jos.
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: <…>
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidūnaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas
Lapas arbo žiedelis ant šakelių kraunas.
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Del to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Pojūčių tyrinėjimas: dalyviai kviečiami visais savo pojūčiais – rega, klausa, lytėjimu, uosle ir skoniu – visapusiškai patirti miško aplinkos vaizdus, garsus, tekstūras ir kvapus. Šie pojūčiai skatina gilesnį gamtos grožio ir turtingumo vertinimą, t. y. šeštąjį pojūtį – gebėjimą jausti širdimi.
Gamtos meditacija: dalyviai atlieka vadovaujamas meditacijos praktikas, skatinančias atsipalaidavimą, vidinę ramybę ir introspekciją.
Tyrimai rodo, kad miško terapija gali padėti:
Sumažinti streso hormonų (pvz., kortizolio) lygį
Sumažinti kraujospūdį ir širdies ritmą
Stiprinti imuninę sistemą (pvz., padidinti NK ląstelių aktyvumą)
Pagerinti nuotaiką ir protinį aiškumą
Sumažinti nerimo ir depresijos simptomus.
Šie efektai dažnai priskiriami raminantiems miško vaizdams, garsams ir kvapams, o galbūt ir fitoncidams – natūraliems junginiams, kuriuos išskiria medžiai ir miško augmenija.
Miško terapija dažnai apima:
Lėtą ėjimą miško takais
Sąmoningą kvėpavimą ir meditaciją
Jutiminę veiklą, pvz., žievės liestymą, paukščių klausymąsi ar augalų uostymą
Tylų apmąstymą ar dienoraščio rašymą
Vadovaujamas sesijas, kurias veda apmokyti miško terapijos vadovai.
Nauda
Streso mažinimas
Geresnė nuotaika ir kūrybiškumas
Geresnis miegas
Stipresnis ryšio jausmas (su savimi ir gamta)
Pasaulinis pripažinimas
Miško terapija, nors ir kilusi Japonijoje, dabar praktikuojama visame pasaulyje, o sertifikuoti vadovai, programos ir organizacijos (pvz., Gamtos ir miško terapijos asociacija) siūlo struktūrizuotas patirtis. Miške žmogus pamato ir pajunta ne tik gamtos slėpinius, bet ir susidėlioja save, atsigręžia į savo vidinį pasaulį.
P.S. Straipsnį iliustruoja Antano Baranausko poemos ,,Anykščių šilelis’’ (išleistos 1861m.) ištraukos
Straipsnis parengtas Neformalaus mokymosi klubas „MES“ komandos įgyvendinant projektą „Žalia kryptis: Miško terapijos įtaka socialinei įtraukčiai ir įgalinimui“ 2024-1-PL01-KA210-ADU-000243942
Europos Komisijos parama šios publikacijos leidybai nereiškia, kad ji pritaria joje pateikiamai informacijai, kuri atspindi tik autorių nuomonę, ir Komisija bei Nacionalinė agentūra neatsako už bet kokį joje pateiktos informacijos naudojimą.
https://epale.ec.europa.eu/lt/blog/sirdimi-isgyventas-misko-grozis
Ar linijos ir spalvos mums suteikia sparnus, ar mes juos atrandame tuomet, kai nebeturime jėgų? Jėgų gyventi, mylėti ir džiaugtis mėlynu dangum, bet neskubėti.
Gamtos ženklai, simboliai – paslaptis, kurią turime atverti, pajausti ir suprasti. Mes, žmonės, irgi gamtos dalis. Tačiau ar visada kalbame, suprantame gamtos kalbą? Šiandieniniame pasaulyje sunku atrasti pusiausvyrą tarp išlikimo aplinkoje ir ištikimybės vidiniam ,,aš”. Neretai esame priversti rinktis tarp širdies ir proto balso, aukoti tai, kas svarbu dėl pareigos ar tariamos gerovės. Beprotiškai skubančiame pasaulyje tik prispausti gyvenimo negandų ištrūkstame reabilituotis, atsigauti prie motinos gamtos šaknų, tik tuomet suprantame jos kalbą, kaip prigimtinį ženklą būti ramiam. XXI amžiaus sparčiai besikeičiantis mokslo pasaulis keičia žmogaus vidinį pasaulį, kuriam harmonizuotis padeda gamtos terapija, menas.
Gamta – tai tikra realybė, ne mistifikuota ar dirbtinė, bet natūrali savo santykiu su kitais bei savimi. Gamtoje gimsta gyvenimas, per nuolatinių ciklų keitimąsi jis tampa menu ir jaudina žmogaus pojūčius. Ieškome mene bei gamtoje ramybės, harmonijos, sintezės, meditacijos bei suvokimo, kad mes tik laikini paukščiai…čia. Tas miškas, kuris šimtmečius stovėjo ir saugojo, globojo mūsų protėvius, dar tiek globos ir mūsų vaikus bei jų ainius. Įsitraukimas į pojūčių mišką per meną ar realybę mus sujungia su visatos galybe. Ne tik estetika, dvasinis ryšys, tačiau ir terapinis poveikis žmogui būnant miške įrodytas moksliniais tyrimais, patvirtina menininkų įžvalgumą simbolizuoti tai, ko trūksta žmogui – miško tvirtybės, ramybės bei susivienijimo.
Sąmoningas pajautimas dabarties (būnant miške) leidžia pajusti žmogui visus turimus pojūčius – kvapą, garsą, lietimą, regėjimą. Rudeninis pokalbis miške šnabžda apie pasirengimą žiemos miegui bei padeda žmogui suvokti, jog laikas sulėtinti tempą bei sumažinti nerimą, stresą ir pasiruošti žiemos sezonui. Garso terapija miške maloniai kutena ausies bugnelį sakydama motinos gamtos žodžius – esame tik maža dalis visatos kūrinio – atsipalaiduok ir pajausk, įkvėpk visa širdimi gyvenimo tyrą gurkšnį. Džiaukis, kad esi gyvas ir gali kvėpuoti, girdėti, lytėti ir jausti tą vėjo dvelksmą, lapų šnarėjimą bei medžių didybę. Tu, žmogau, esi gamtos dalis.
Jeigu būtum medis, koks medis tu būtum? Kaip augtum? Kokius kaimynus turėtum? Ar išgyventum dėl vėtros ar lietaus? Ar džiaugtumeisi kasdienine saule? Apie ką galvotum žvelgdamas į žalias skarotas egles ar pušis?
Sustok, bėgantis žmogau, tarp medžių ir miškų, saulėtekių ir saulėlydžių, dangaus žydrynės, pajausk ramybę ir gyvenk. Ar tu, kaip tie debesėliai pučiant stipriam vėjui, sklęstum dangaus skliautu tik tam…trumpam…gyvenimui…
Straipsnis parengtas Neformalaus mokymosi klubas „MES“ komandos įgyvendinant projektą „Žalia kryptis: Miško terapijos įtaka socialinei įtraukčiai ir įgalinimui“ 2024-1-PL01-KA210-ADU-000243942